Antanavo bendruomenė nuo pat įsikūrimo pradžios turėjo viltį, kad atgaivinti senąjį dvaro parką. Gal tik dokumentuose tas įrašas” buvusio dvaro” ir sudaro visus sunkumus. Bendruomenė su seniūnija jau ne vienerius metus savo jėgomis prižiūri parką, rengia talkas. Tačiau suprasdami, kad to nepakanka vis dairėmės į įvairius finansavimo šaltinius, kas padėtų atlikti rimtesnius darbus. Atisiradus galimybei ES LEADER programai aktyviai dalyvavome strategijos rengime, kad tai vienintelis toks parkas visoje Sūduvos VVG teritorijoje ir būtina jo tvarkybos darbams parama. Viskas vyko sklandžiai: pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Kazlų Rūdos savivaldybe, nes jų įnašas- žemės vertė, parengtas projektas, skirtas finansavimas. Iš štai čia prasidėjo visi „džiaugsmai” – techninio projekto derinimai užtruko vos ne metus. Ir didžiausias kliuvinys- Kultūros paveldo departamentas Marijampolės skyrius. Sužinojus iš projektuotojų, kad atsirado reikalavimas darbų metu daryti archeologinius tyrimus, kreipėmės drauge su techninio projekto rengėjais į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorę su laišku, kad būtų leista neatlikti šių darbų, nes jie jau buvo atlikti rekonstruojant koplyčią. Prašyme nurodėme, kad pagal projekto ir specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, prieš vykdant žemės kasimo darbus, reikalinga atlikti archeologinius tyrimus. Bendruomenės nuomone atlikti archeologinius tyrimus planuojamose žemės darbų zonose netikslinga, kadangi pagrindiniai žemės judinimo darbai bus atliekami negiliame sluoksnyje, kuris didžiojoje dalyje jau yra judintas (paklotas asfaltbetonis, inžineriniai tinklai, lygintas reljefas, pastatyta naujų statinių), išskyrus drenažo įrengimą aplink koplyčia ir tvenkinių gilinimo darbus. Prie koplyčios (drenažo įrengimo vietoje) gruntas buvo judintas koplyčios restauravimo metu, t.p. 2010 m. AB „Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo institutas“ atliko archeologinius tyrimus. Tyrimų metu prie koplyčios buvo iškasti du šurfai. Archeologinių radinių užfiksuotuose sluoksniuose nebuvo rasta. Pagal PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ archeologinis sluoksnis – iki 1800 m. susidaręs kultūrinis sluoksnis, kurio struktarcheologiniai tyrimai arba jame esantys archeologiniai radiniai yra vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių. Dvaro teritorijoje mūriniais gyvenamaisiais ir pramoniniais pastatais užstatyta vėliau.
Iš pradžių gavome atsakymą , kad nors jie supranta mūsų būgštavimus, tačiau negali leisti, kad būtų sužalotas ar sunaikintas archeologinis paveldas, kurio tikimybė XVIII a. įkurtoje dvaro sodyboje gana nemenka. Ir vėl rašem atsakymą kviesdami atvykti į vietą, kad susipažintų detaliau su numatomais vykdyti darbais, nes numatoma tik pravesti elektros kabelis apšvietimui bei paaiškinome, kad poreikis greta koplyčios įrengti šulinius, tai buvusio koplyčios atstatymo projekto pasekmės. Įdomu kaip vykdant koplyčios atstatymo darbus buvo leista pagilinti rūsius ir neįvertinta tų pačių archeologų, kad greta koplyčios yra Šešupė ir gali užlieti koplyčią, nes taip ir atsitinka kai vandens lygis Šešupėje pakyla. Mums, kaip bendruomenės nariams yra skaudu, kai atstatytos koplyčios rūsiuose stovi vanduo ir drėgsta grindys. Nereikia būti ypatingais darbų vykdytojais, kad suprastume, kad tokiom sąlygom koplyčiai gali vėl po kiek metų sugriūti. Todėl ir įtraukėme į projektą kaip „gelbėjimosi ratą” drenažo šulinius, nors šiam drenažui skirtas išlaidas galėjome skirti kitiems darbams. Tikėjomės supratimo ir bendradarbiavimo. Deja mums atsakė, kad pasikonsultavę su MAK nariais nematė būtinybės atvykti į vietą. ir čia bandėme nenulesti rankų. Kaip liaudies išmintis sako, „Jeigu arklys neina pas ėdžias, tai ėdžios eina pas arklį” taip ir mes padarėme, bendruomenės delagacija su seniūnu Artūru Urbonu nuvyko į posėdį Vilniuje. Deja čia ne tik kad niekas neisgilino į situaciją, bet dar ir pasityčiojo, kad iš vis kam atvyko, ar mes neturime ką veikti. Štai ir finalas- kokiom „gėlėm” grįstas mūsų senojo dvaro parko tvarkymo darbų kelias. Esame dėkingi Kazlų Rūdos savivaldybei už transportą nuvykti į Vilnių ir moralinį palaikymą.
Tenka apgailestauti, kad Žemės ūkio ministerijai rūpi kad kaimo vietovės gražėtų, bendruomenės vykdytų aktyvią veiklą, o pačiai Kultūros ministerijai rūpi tik profesionalusis menas ir iki kaimo kultūros jai toli. Ši ministerija ne tik, kad lėšų neskiria kultūros namų remontui, instrumentų ar rūbų įsigijimui, bet dar ir pasistengia „palengvinti” projektų įgyvendinimą. Bendruomenė susiklosčiusią situaciją numato aptarti sekančią savaitę valdybos posėdyje. Deja mūsų kol kas vienintelis ginklas -viešinimas. Bandysime ieškoti išeities, nes kaip liaudies išmintis sako” Nėra padėties be išeities”
Reda Kneizevičienė
Antanavo bendruomenės pirmininkė